Keista, man šiandien visos moterys gražios. Žiūriu, kaip tingiai risnoja įkaitusiomis gatvėmis, paskendusios pilkoj kaitroj it tingios katės. Seku kaklo įlinkius, nuogas rankas, gniaužiančias rankines lyg ten galėtų tilpti visas gyvenimas; stebiu, kaip plaštakos braukia per plaukus bandydamos paslėpti gyvulio akis, mėlynu velvetu piešiančias nieką. Visgi suprantu, jog jos gražios iš tolo, kol nepažįsti jų nerimo, sumaitotos vaikystės, nesaugumo, perpildytos batų spintos ir gyvatiško išsisukinėjimo. Pirkdamas butelį pigaus šampano pagalvoju, jog būtų gera kada nors pasidulkinti su tikrove, o ne iliuzija. Laukdamas Marijos Anos Lusijos vakarėjančiam parke mąstau, jog mažai kuo skiriamės nuo sraigių, nes galiausiai beveik visada dulkiname patys save, savo atvaizdą kito veide, savo fantaziją apie princeses, tarnaites, karalaites. Duslias mintys nugeriu šampanu iš kaklelio, kuris it šampūnas užputoja gerklėje, ir susimąstau, jog visgi žiauriai sunku su kažkuo dalintis gyvenimą. Daug sunkiau nei mylėti.