Vasara aplink kvepia miestu ir taip norėčiau žaisti karą kur nors sename name Žemaitijoje arba ant Merkio skardžio. Norėčiau statyti namelį medyje ir vėliau ten slėptis nuo liūties ir elktis taip, lyg turėtume visą pasaulio laiko. Mus suėdė mūsų gyvenimo pasirinkimai, sugraužė taip smarkiai, jog slėpdamiesi nuo lietaus kavinėje rašome darbo mail‘us, o vienintelis laisvalaikis – trys JD pakelės bare. Norėčiau, jog prisėstum šalia ir paklaustum: jei tiek daug netenkame su laiku, ar įgauname ką nors naują? Vis dar žaidžiame gyvenimą ir galime patys pasirinkti, kurioj pasaulio vietoje ir su kuo žaisti, galime nustatyti taisykles, mokame pasigaminti krevečių salotas, niekas nebeverčia gerti rūgpienio, nereikia nešioti kažkieno išaugtinių sandalų ar dalintis kambariu su pusbroliu. Suaugti blogai yra tik tada, jei pamiršti, jog kažkada buvau mažas berniukas, kuris norėjo daug dalykų, – dabar gali turėti viską. Laikas teka ir vasarą sename name keičia banglentės Bourmouth‘e.