Prieš ketvirtį amžiaus visi buvo trečia karta nuo žagrės su keista melancholija vienkiemio vientavei ir ejakuliacija suleidus pirštus į gimtąją žemę. Dabar tauta pabiro pavėjui, kai kurie it žiemkentėliai tūno ŠMC rūsy, kiti šliaužioja Maximoje, kiti pjauna ko nesėjo drėgnoje Airijos dirvoje.
O mes šypsomės betono paunksmėje nesuskaičiuojamose miestuose ir stiklo/plieno karkasai klausia mūsų, koks jausmas gyventi? Koks jausmas mirti? Purtome galvą, mes nei gyvi nei mirę, tuščiaviduriai žmonės, mintame tik ambicjomis, tik troškimais, nes čia ir dabar visada nuobodu.
Mano sofą okupavo pamėklė, pabėgusi iš Šmc rūsio, Marius – pamėklės vardas. Pusryčiams maišydamas man viskį nustebęs konstatavo faktą, jog nebeturiu lietuvio sielos, nes mano virtuvėje nebėra bulvių. Ryžiai, humus, teryaki vištiena, sušio popierius, žaliasis karis, kokokų pienas.
Bulvės ir siela – kokia mes sumautai lyriška tauta. Negi ir tu bulviakasiu matuoji lietuvybę? Eikit šikt jūs visi baltų nekrofilai, dulkinantys tuščią kapo duobę. Jums visiems po nagais Maironio pilna, jums iš burnos Vaižgantu dvokia.
Pamėklė skaldo ledą: o tau viskiu iš burnos smirda.
Mums visiems smirda. Samagonas vietoj kraujo – pamiršti tai, ko nežinai, neieškoti to, kas skaudina. Norėčiau būti mesijas, kuris išvalytų panages ir provincialumą, bet, deja, esu tik alkoholikas ir man byloja betonas.
net ir kokokų pienas! nu klausykit egzotika..
kaip taip negerbt motinos Lietuvos, man geriau paaiškinkit – spjaut į veidą, kad ir gerais ketinimais, tegu šluostosi – skudurėlių Maximoj pilna, ar ne?
man gerai. atsižadu; atėjau iš niekur, nenueisiu niekur, Marius maišo viskį, biletik maišo, aš mesijas-bet-deja, – man gerai.
Stasy, gėlele.. nudžiūsit šitaip savimi besipuikuodamas. bet puikuojatės ne vienas – galit guostis pateisinęs tuštybę fanų aruodu ir krist kaip Kristus jiems glėbin, ir viskas puiku, gražus skausmingas kadras braukiam ašarą viskas okei, tik man vis tiek šiek tiek juokinga, jei pats visu tuo tikite.
Savoj šalį pranašu nebūsi
šaly su ilgąja blin