Naktiniam karščiui laižant išdžiuvusias smegenis galvoju apie tolimus, įsivaizduojamus miškus ir drėgnas samanas, apklotas neišsipildžiusiomis vizijomis. Nesvarbu, apie ką šnekame, nesvarbu, kur einame, nesvarbu, kokio pastato sienos rėmina žvilgsnį – jaučiamės, lyg būtume paskutinieji žmonės žemėje apokalipsės naktį. Pasaulio pabaiga kas rytą, kas vakarą, sprogimai, vilnijantys nervų centruose; dabar jau žinome, jog nėra samanų, jog nėra, kur bėgti. Visgi nė už ką nekeistume šito jausmo būti sulaužyta sąmone ir sapnuoti, jog pasaulis tuoj tuoj pasibaigs. Netikiu, jog kas nors šiame parke, šiame mieste, sapne norėtų išgyti. Kartais atrodo, jog brokas yra vienintelis dalykas, kurį galime išdidžiai nešiotis it klano ženklą, vilkų gentis, nevykėlių armija, klanas žmonių, kurie myli tik save. Miestas, miškas, laikas tėra mūsų sąmonės prostitutės, suteikiančios abejotiną malonumą, tam, jog pamirštume, jog ‚po to‘ nebėra.
Senas Namas
Vasara aplink kvepia miestu ir taip norėčiau žaisti karą kur nors sename name Žemaitijoje arba ant Merkio skardžio. Norėčiau statyti namelį medyje ir vėliau ten slėptis nuo liūties ir elktis taip, lyg turėtume visą pasaulio laiko. Mus suėdė mūsų gyvenimo pasirinkimai, sugraužė taip smarkiai, jog slėpdamiesi nuo lietaus kavinėje rašome darbo mail‘us, o vienintelis laisvalaikis – trys JD pakelės bare. Norėčiau, jog prisėstum šalia ir paklaustum: jei tiek daug netenkame su laiku, ar įgauname ką nors naują? Vis dar žaidžiame gyvenimą ir galime patys pasirinkti, kurioj pasaulio vietoje ir su kuo žaisti, galime nustatyti taisykles, mokame pasigaminti krevečių salotas, niekas nebeverčia gerti rūgpienio, nereikia nešioti kažkieno išaugtinių sandalų ar dalintis kambariu su pusbroliu. Suaugti blogai yra tik tada, jei pamiršti, jog kažkada buvau mažas berniukas, kuris norėjo daug dalykų, – dabar gali turėti viską. Laikas teka ir vasarą sename name keičia banglentės Bourmouth‘e.
Marco Polo
Jei kada norėtume žaisti Marco Polo ir dar kartą pasiekti Kiniją Šilko keliu, suprastume, jog praėjus tūkstančiams metu kelias žeme vis dar nėra saugus, jog Irako, Afganistano dykumos alsuoja karščiu ir susišaudymais. Galbūt taika mūsų pasaulyje tėra tik iliuzija, o pažanga – tik melas. Kas iš to, jog galime sėsti į lėktuvą ir užsimerkę skristi virš purvo. Jeigu rojus virsta pragaru galime skristi kitur, kantriai palaukti, kol Bankokas išsilaižys žaizdas, kol viskas vėl bus rausva ir saldu. Galime nematyti, kaip Izraelis sušaudo krovininius laivus, gabenančius labdarą Gazai. Melas yra kasdienybė, kai nuleidę galvas išgeriame dar gurkšnį viskio šypsodamiesi mergaitei, kurios balsas verčia smegenis, kepenis ir nervinę sistemą kisieliumi.
Užsidengiu akis, ausis ranka rašytais meilės laiškais, kurie tikresni nei meilė; apsikamšau ilgais pokalbiais prieš miegą, kuriais stumiam nuobodulį tolyn, nenorėdami žinoti, jog vienintelis dalykas, kuriuo galime dalintis yra vienatvė. Meluoju kambarinei gėlei, nusispjaut ant trapios žalios gyvybės; meluoju sūriui, jis neturėjo gimti pelėsinis, tokiu tapo mano šaldytuvo globoje apsileidimo dėka; veidmainiauju prieš savo rūbus, jų paskirtis veidmainiauti prieš pasaulį slepiant tuštumą po mano veidu. Jeigu reikia rinktis tarp spengiančios vienatvės ar sveiko proto ir orumo, kas tuomet? Eiti į dykumą, ten kur gundo Liuciferis.
L.
Galinis kiemelis ir vėl sulaukė aušros, glausdamas nugarą į vėsią sofos atramą. Kartais rytai turi būti paremti, kuo nors, galbūt pasakomis, galbūt nerimo blakstienomis, jog vėliau galėtume įlūžti pro užmaršties ribas į nesibaigiančią ateitį. Tu ir aš, mano mieste, esame pagimdyti vieno nusikaltimo, kilę iš tos pačios ydos, subjauroti vienodų vilčių. Gąsdina mintis, jog kartu klaidžiodami tuščiais istorijos ir atminties koridoriais matysime vienas kito atspindį, jog būsim sužadėti bendro puvimo, ir niekada neišsiskirsime. Nesvarbu, ar Bankoke ar Rio, visada prisiminsiu vasaros ryto vėsą laukiant pirmo autobuso, rasai sėdant ant purvinų gatvių betono. Mūsų meilė surašyta galiniais kiemeliais, šalutinėm gatvėm, tamsiais koridoriais. Tavo aikštės negražios, veidmainiškos, žadančios daugiau, nei gali duoti, todėl esi miestas iliuzija, kurį palieku, jog galėčiau mylėti iš tolo, ilgėdamasis neišsipildymo.
Destrukcija
Ant odos nusileido vėsus vasaros vakaras, kvepiantis nupjauta žole, alumi ir drėgnu asfaltu. Rankoje vietoj Gralio ir vėl take-away kava, suoliukas ties Londono tiltu, žmonių tekėjimas toks pat raminantis kaip upė. Keista, kai susimąstai, jog jeigu viskas klostosi pernelyg gerai, mūsų protas sukyla, pasišiaušia cunamiu ir nori sugriauti tai, ką laikėme savo tikslu. Savinaikos mechanizmas įtaisytas pirštų galuose, todėl visuose soduose gyvena žaltys, todėl mylime tuos, kurie suvedžioja. Tyliai graužiamės, jog neišklydome iš kelio, gailimės nuodėmių, kurių nepadarėme. Jei gyvenimas visada tėkėtų sklandžiai ir švelniai, pakiltume į karą, išdaužytume Versalį su lygintuvu, ištaškytume savo pusamžės kaimynės rausvą veidą. Jei atloštume galvą autobuse, permestume akimis visų veidus – pamatytume, jog visur aplink tiksintys sprogmenys iš kūno ir kraujo, pasiruošę nesąmoningai naikinti savo gyvenimus.
Barbekiu
Išdeginti saulėje, nublukinti vėjo, paskrudinti laužo nusėdame galiniuose kiemeliuose, parkuose, pavėsiuose ir kepam kepdami nesibaigiančius barbekiu. Keista, taip beprotiškai keista jaustis vienu kūnu, vienu kvėpavimu vasaros kaitroje. Suglaudžiame taures ir pasakojame apie gyvenimą, apie ateitį, didžiuosius lūkesčius – nerimas slypi kažkur giliai, anapus įdegusių veidų.
Tylėdamas stebiu prieš mane besiskleidžiančius gyvenimus, mintyse statydamas už vienų sėkmę, kitų nuopuolį. Kas bus dar po metų, dešimties, trisdešimt? Karai, kelionės, vestuvės, skyrybos, žmogžudystės, paslaptys, karališkai turtai, bankrotai, šlovė, nuobodulys. Šypsausi norėdamas apkabinti tave per pečius, nesvarbu, ar kentėsi, ar maudysies sėkmeje – seksiu iš paskos tyliai ausdamas jūsų istoriją į vieną didelį kamuolį. Būkit išprotėję, nenuspėjami, blogi ar geri, būkit viskuo nuo nevykėlių iki išganytųjų, būkit karšti arba šalti, nes drungų nemėgsta nei dievas, nei rašytojai.
Konjako Metai
Nemanau, jog atpažintum mane gatvėje; nemanau, jog prabilus atskirtum grūdus nuo pelų.
Vasaros naktimis Londonas atrodo lyg ištaškytas uragano, nei vienos kojos neveda tiesiai, nėra nei vienos sielos be ilgesio, nei vienos blaivios galvos ar neapsiblaususio žvilgsnio. Kartais atrodo, jog net pats nebeatpažįstu šešėlio, šmėkščiojančio dangoraižių atspindžiuose. Žiūrėdamas į veidrodį bandau atrasti laiko pėdsakus – prabėgo dar vieni metai, ir darausi senesnis nei senas geras konjakas; bandau įžiūrėti besibaigiančios jaunystės agoniją, ar dar ką nors reikšmingo, bet viskas, ką matau tėra neskustas veidas juodais paakiais su alkanu, ištroškusiu žvilgsniu.
Išėjęs į gatvę užuodžiu meliono lengvumą ore – koks švelnus ir žaislinis būna Londonas priešaušrio valandą, kai ant tavo veido krenta mėlyna horizonto šviesa. Nemanau, jog atpažintum save mano akimis, bet galiu pasakyti paslaptį – beprotybė puošia labiau nei makiažas, dirbtinis intelektas ar nuogos kojos. Jei būtų galima miestus ir žmones uostyti lyg vyną, norėčiau žinoti, kuo atsiduoda mano poskonis, ir ar atsiveria gilus vanilės ir juodųjų serbentų aromatas. Tikiuosi, jog kada nors išmoksim – aš, tu ir jie – atpažinti save veidrodyje, vyne, atpažinti pažįstamas gaidas nepažįstamo balse, o tada valgysim vasarą lyg ji būtų didelis prinokęs arbūzas.
Gegužė bare
Raudonos šviesos, siauros gatvės, martinio taurės – šiuolaikinės pelenės pradeda gyventi po dvylikos, vietoj krištolo kurpaitės – įrašas iphone. Atlošęs galvą ant juodos odinės sofos mąstau, jog nebesuprantu, ar nežinojimas yra dovana, ar prakeiksmas. Žmonės aplink mane nardantys tamsoje galėtų būti bet kas nuo psichopatinių maniakų, neatrastų genijų, prostitučių, darboholikų, svajotojų ar būsimų Alexandrų, Cezarių, Kopernikų. Jie pasislenka šalia, nuperka taurę užmaršties, pasiruošiu klaustytis, noriu išgirsti apie kraują, aistrą, nuopolį ar išganymą – tuomet paaiškėja, jog jie nesiskiria vienas nuo kito, be to, jog atklydo čia iš Brazilijos, Paryžiaus ar Varšuvos ieškoti laimės, karjeros ir pripažinimo, jie neturi, ką papasakoti. Išėjęs iš baro į gegužės mėnesio šaltį prisimenu kaip gėriau kavą šalia Bishopsgate‘o bažnyčios, kurios kieme žydėjo dvi ilgos lysvės rausvų tulpių, o po tulpėmis gyveno dvi didelės žiurkės, kurios lakstė saulės atokaitoje uodegomis glostydamos žiedus. Nusišypsau – gyvenimo poezija nėra troškimas kažkuo tapti – greičiau, tai kaip moki egzistuoti, ir kartais lauko žiurkės tai supranta geriau nei grupė biurokratinių ‚creative‘ų.
Melas, Izraelis ir Oskaras Vaildas
Ant balto puoduko lyg antspaudas išdžiuvę kavos pėdsakai, vienintelis likęs įrodymas, jog laikas bėga į priekį. Tušti vyno buteliai ant virtuvės stalo išlieka kur kas ilgiau nei svečių prisiminimas, o tada jie skrieja į šiukšliadėžę, nuvalomas stalas, išplaunami indai – tvarkingos erdvės turi atrodyti nekaltos, nepaliestos, nuolat kviečiančios užeiti. Taip ir balansuojame tarp noro pamiršti ir troškimo atsiminti. Selektyvi atmintis nėra nieko daugiau, nei amžinas melas, kurio srovėje nusiplauname kasdienį nerimą – nesame tokie tvirti, tokie originalūs, tokie patrauklūs, jog galėtume nemirksėdami žiūrėti į savo portretą.
Galiausiai visi per mažai dėmesio kreipėme į Oskaro Vaildo išmintį, (galbūt todėl, jog esame garsiai bliaunančių ožių homofobų tauta) Dorianas Grėjus yra čia ir dabar, jūsų ir mano kasdienybė, kai slepiame ydas, skausmą, bjaurastį ir melą po švelnia kasdiene šypsena. Ir jei trumpą akimirką galėtumėte rinktis tarp veido, kuriame nelieka gyvenimo žymių, ir kilnių patirties pėdsakų, jūs nedvejodami griebtumėte portretą ir leistumėte jam būti slaptu tikruoju veidu. Vaikščiotumėte trimituodami apie tiesą ir tikrovę, tuo pačiu metu kruopščiai ištrindami bet kokius pralaimėjimo pėdsakus iš savo gyvenimo, panaikindami liudininkus, užmaskuodami randus (beveik kaip Izraelis).
Logo
Slinkdamas pilnaties nutviekstom Moorgato gatvėm prisiminiau senus Betmeno filmus, kai iškilus pavojui galima prisikviesti pagalbą projektuojant Betmeno logo danguje. Susimąsčiau, jog logotipas yra veidas, abstrakti tapatybė, po kuria slepiasi tiek pat nematomų nervų galūnių, kiek ir po mūsų oda. Gimsti tik su vienu veidu, miršti su daugybe, atrodo, jog niekieno nebetenkina kortos, kurias gavome pradžioje – mados industrija liepia perkurti kūną, jog atsirastų nauja, geresnė, aš versija. Tada reikia rinktis miestą, profesiją, maistą, brand’ą – jie visi turi atitikti asmenybę – esi tai, ką vartoji. O tada kartais susimąstai, jog už visų tų pasirinkimų neslypi nieko daugiau, jei atimtume muzikinį skonį, rūbus, aistrą ipod‘ui ar mac‘ui – kas lieka? Jei nurengtume nuo savęs savų pačių brand’ą, ar ten dar būtų aš?