Jei kada norėtume žaisti Marco Polo ir dar kartą pasiekti Kiniją Šilko keliu, suprastume, jog praėjus tūkstančiams metu kelias žeme vis dar nėra saugus, jog Irako, Afganistano dykumos alsuoja karščiu ir susišaudymais. Galbūt taika mūsų pasaulyje tėra tik iliuzija, o pažanga – tik melas. Kas iš to, jog galime sėsti į lėktuvą ir užsimerkę skristi virš purvo. Jeigu rojus virsta pragaru galime skristi kitur, kantriai palaukti, kol Bankokas išsilaižys žaizdas, kol viskas vėl bus rausva ir saldu. Galime nematyti, kaip Izraelis sušaudo krovininius laivus, gabenančius labdarą Gazai. Melas yra kasdienybė, kai nuleidę galvas išgeriame dar gurkšnį viskio šypsodamiesi mergaitei, kurios balsas verčia smegenis, kepenis ir nervinę sistemą kisieliumi.

Užsidengiu akis, ausis ranka rašytais meilės laiškais, kurie tikresni nei meilė; apsikamšau ilgais pokalbiais prieš miegą, kuriais stumiam nuobodulį tolyn, nenorėdami žinoti, jog vienintelis dalykas, kuriuo galime dalintis yra vienatvė. Meluoju kambarinei gėlei, nusispjaut ant trapios žalios gyvybės; meluoju sūriui, jis neturėjo gimti pelėsinis, tokiu tapo mano šaldytuvo globoje apsileidimo dėka; veidmainiauju prieš savo rūbus, jų paskirtis veidmainiauti prieš pasaulį slepiant tuštumą po mano veidu. Jeigu reikia rinktis tarp spengiančios vienatvės ar sveiko proto ir orumo, kas tuomet? Eiti į dykumą, ten kur gundo Liuciferis.