Galinis kiemelis ir vėl sulaukė aušros, glausdamas nugarą į vėsią sofos atramą. Kartais rytai turi būti paremti, kuo nors, galbūt pasakomis, galbūt nerimo blakstienomis, jog vėliau galėtume įlūžti pro užmaršties ribas į nesibaigiančią ateitį. Tu ir aš, mano mieste, esame pagimdyti vieno nusikaltimo, kilę iš tos pačios ydos, subjauroti  vienodų vilčių. Gąsdina mintis, jog kartu klaidžiodami tuščiais istorijos ir atminties koridoriais matysime vienas kito atspindį, jog būsim sužadėti bendro puvimo, ir niekada neišsiskirsime. Nesvarbu, ar Bankoke ar Rio, visada prisiminsiu vasaros ryto vėsą laukiant pirmo autobuso, rasai sėdant ant purvinų gatvių betono. Mūsų meilė surašyta galiniais kiemeliais, šalutinėm gatvėm, tamsiais koridoriais. Tavo aikštės negražios, veidmainiškos, žadančios daugiau, nei gali duoti, todėl esi miestas iliuzija, kurį palieku, jog galėčiau mylėti iš tolo, ilgėdamasis neišsipildymo.