Nemanau, jog atpažintum mane gatvėje; nemanau, jog prabilus atskirtum grūdus nuo pelų.

Vasaros naktimis Londonas atrodo lyg ištaškytas uragano, nei vienos kojos neveda tiesiai, nėra nei vienos sielos be ilgesio, nei vienos blaivios galvos ar neapsiblaususio žvilgsnio. Kartais atrodo, jog net pats nebeatpažįstu šešėlio, šmėkščiojančio dangoraižių atspindžiuose. Žiūrėdamas į veidrodį bandau atrasti laiko pėdsakus – prabėgo dar vieni metai, ir darausi senesnis nei senas geras konjakas; bandau įžiūrėti besibaigiančios jaunystės agoniją, ar dar ką nors reikšmingo, bet viskas, ką matau tėra neskustas veidas juodais paakiais su alkanu, ištroškusiu žvilgsniu.

Išėjęs į gatvę užuodžiu meliono lengvumą ore – koks švelnus ir žaislinis būna Londonas priešaušrio valandą, kai ant tavo veido krenta mėlyna horizonto šviesa. Nemanau, jog atpažintum save mano akimis, bet galiu pasakyti paslaptį – beprotybė puošia labiau nei makiažas, dirbtinis intelektas ar nuogos kojos. Jei būtų galima miestus ir žmones uostyti lyg vyną, norėčiau žinoti, kuo atsiduoda mano poskonis, ir ar atsiveria gilus vanilės ir juodųjų serbentų aromatas. Tikiuosi, jog kada nors išmoksim – aš, tu ir jie – atpažinti save veidrodyje, vyne, atpažinti pažįstamas gaidas nepažįstamo balse, o tada valgysim vasarą lyg ji būtų didelis prinokęs arbūzas.