Virš kriauklės užrašas – atsargiai, labia karštas vanduo. Atsuku, teka vėsus kalnų upės prisiminimas, lyg viskas būtų atšalę, tavo ir mano siela, iki užšalimo temperatūros. Sustingę, zombiai, susitikę neatpažįstame vienas kito gavtvėje, nors kažkada gal mylėjom.

Pradžioje buvo žodis, pradedu įtarti, kad jame slypi ir pabaiga. Rašytinis žodis turi neribotą galią ir nesvarbu, jog tikrovė neturi nieko bendro su tuo, kas užrašyta, išlieka tik tai, kas sugeba pergyventi laiką.

Galbūt mes greitai gyvensime kaip Makonde, kur reikia užrašyti daiktų pavadinimus ant daiktų, tam, jog prisimintume, jog jie vis dar egzistuoja. O ką tuomet rašytume ant savęs? Meilės, neapykantos, ilgesio istoriją? Gal geriau pamiršti.

Pagalvoju, jog niekas niekada nesikeičia, Prustas aprašė kaip žmonės kunigaikščiais palaikydavo jų tarnus, nes labiau blizgėdavo. Vyrukas mėlynu kostiumu dirba prie registracijos stalo, o šalia jo stovi vienas didžiausių karinės pramonės magnatų.

Šiame pernelyg vizualiame pasaulyje, viskas turi pavidalą, viskas išskyrus tikrai svarbius dalykus – mirtį, galią ir ilgesį. Ir kartais pasidaro gaila, jog šiuolaikiniai karaliai nesinešioja skeptrų ir neįmanoma atpažinti tų, kurie iki beprotybės gerai žaidžia tuštybės mugę. Ar verta klauptis? Galbūt. Visgi jų rankos visvien mažiau suteptos krauju, nei Vytauto Didžiojo ar karalienės Elžbietos.

Važiuodamas į kylančios saulės nutviekstą biznio rojų, galvoju, kodėl niekam nekeista, jog Obama privatizuoja karą, skelbdamas naują erą samdomoms kariuomenėms. Apatiškai žiūrime, kaip Blackwater tampa nauja kosmopolitizmo norma – nesvarbu tu iš Somalio, Ganos ar Lietuvos, visi mirsime už pinigus po demokratijos vėliava.

Per pietų petrauką žiūriu, kaip Temze plaukia finansų kokainas. Nieko, visiškai niekam nenoriu sakyti. Tik žiūriu į Rozą, valytoją, ji kaip žemė motina, sugrubusiom juodom rankom valo nuo stalo mūsų trupinius.

Ji vilkti pilku kostiumėliu, lieknos kojos, plėšrus snukis; geriam kavą; ji manęs klausia, ar jaučiuosi tobulėjantis. Pačiulpk man, ir aš tau parduosiu dar vieną produktą, tiksliau idėją, jog reik dar vieno administracinio vieneto administruojančio investicijų administravimą; ir tada mes dviese tobulėsime, už riebų bonusą pirksim jachtą; o po to suprasim, kad per vėlu, kur nors plaukti.

O mes šypsomės betono paunksmėje nesuskaičiuojamose miestuose ir stiklo/plieno karkasai klausia mūsų, koks jausmas gyventi? Koks jausmas mirti? Purtome galvą, mes nei gyvi nei mirę, tuščiaviduriai žmonės, mintame tik ambicjomis, tik troškimais, nes čia ir dabar visada nuobodu.

Mano sofą okupavo pamėklė, pabėgusi iš Šmc rūsio, Marius – pamėklės vardas. Pusryčiams maišydamas man viskį nustebęs konstatavo faktą, jog nebeturiu lietuvio sielos, nes mano virtuvėje nebėra bulvių. Ryžiai, humus, teryaki vištiena, sušio popierius, žaliasis karis, kokokų pienas.

Bulvės ir siela – kokia mes sumautai lyriška tauta. Negi ir tu bulviakasiu matuoji lietuvybę? Eikit šikt jūs visi baltų nekrofilai, dulkinantys tuščią kapo duobę. Jums visiems po nagais Maironio pilna, jums iš burnos Vaižgantu dvokia.

Pamėklė skaldo ledą: o tau viskiu iš burnos smirda.

Mums visiems smirda. Samagonas vietoj kraujo – pamiršti tai, ko nežinai, neieškoti to, kas skaudina. Norėčiau būti mesijas, kuris išvalytų panages ir provincialumą, bet, deja, esu tik alkoholikas ir man byloja betonas.