Ant odos nusileido vėsus vasaros vakaras, kvepiantis nupjauta žole, alumi ir drėgnu asfaltu. Rankoje vietoj Gralio ir vėl take-away kava, suoliukas ties Londono tiltu, žmonių tekėjimas toks pat raminantis kaip upė. Keista, kai susimąstai, jog jeigu viskas klostosi pernelyg gerai, mūsų protas sukyla, pasišiaušia cunamiu ir nori sugriauti tai, ką laikėme savo tikslu. Savinaikos mechanizmas įtaisytas pirštų galuose, todėl visuose soduose gyvena žaltys, todėl mylime tuos, kurie suvedžioja. Tyliai graužiamės, jog neišklydome iš kelio, gailimės nuodėmių, kurių nepadarėme. Jei gyvenimas visada tėkėtų sklandžiai ir švelniai, pakiltume į karą, išdaužytume Versalį su lygintuvu, ištaškytume savo pusamžės kaimynės rausvą veidą. Jei atloštume galvą autobuse, permestume akimis visų veidus – pamatytume, jog visur aplink tiksintys sprogmenys iš kūno ir kraujo, pasiruošę nesąmoningai naikinti savo gyvenimus.