Naktiniam karščiui laižant išdžiuvusias smegenis galvoju apie tolimus, įsivaizduojamus miškus ir drėgnas samanas, apklotas neišsipildžiusiomis vizijomis. Nesvarbu, apie ką šnekame, nesvarbu, kur einame, nesvarbu, kokio pastato sienos rėmina žvilgsnį – jaučiamės, lyg būtume paskutinieji žmonės žemėje apokalipsės naktį. Pasaulio pabaiga kas rytą, kas vakarą, sprogimai, vilnijantys nervų centruose; dabar jau žinome, jog nėra samanų, jog nėra, kur bėgti. Visgi nė už ką nekeistume šito jausmo būti sulaužyta sąmone ir sapnuoti, jog pasaulis tuoj tuoj pasibaigs. Netikiu, jog kas nors šiame parke, šiame mieste, sapne norėtų išgyti. Kartais atrodo, jog brokas yra vienintelis dalykas, kurį galime išdidžiai nešiotis it klano ženklą, vilkų gentis, nevykėlių armija, klanas žmonių, kurie myli tik save. Miestas, miškas, laikas tėra mūsų sąmonės prostitutės, suteikiančios abejotiną malonumą, tam, jog pamirštume, jog ‚po to‘ nebėra.