Man taip keista, kad žmonės draugauja su laiku. Jie sako rytoj, jie planuoja po metų, jie tiki, jog laikas yra jų draugas, kuris užtaisys dabarties skyles ir atneš išganymą, atneš išrišimą, užgydys ir subrandins. Jie glaudžia skruostą prie laiko tėkmės tikėdamiesi ten rasti save, tokį, kokio nori, po penkių, po dešimt metų. Visgi rytoj yra kaip Stalino pažadai, kaip Ribentropo – Molotovo paktas, vertas tiek pat pasitikėjimo kiek Lietuvos Seimas. Laikas yra suka, kuri išsekina, nugludina svajones it upė akmenis, nuplaudama aštrius kampus, priversdama pamiršti, ko norėjome, ko laukėme, susilpnindama kūną ir valią. Jūsų tetai gal ir atrodo, jog tai natūrali branda, jūsų kaimynas kasosi pilvą ir sako, palauk, aš irgi jaunas daug norėjau, tu palauk palauk ir pamatysi, jog galiausiai būsi toks pat kaip aš. Ir tik aštrūs kampai padeda prasipjauti pro užmaršties liūną ir netapti Vania iš kaimyninės laiptinės, Vania, kuris svajojo būti kosmonautu, o dabar yra pikta girta ameba glebiai šliaužianti per Pašilaičius dar alaus.