Man taip keista, kad žmonės draugauja su laiku. Jie sako rytoj, jie planuoja po metų, jie tiki, jog laikas yra jų draugas, kuris užtaisys dabarties skyles ir atneš išganymą, atneš išrišimą, užgydys ir subrandins. Jie glaudžia skruostą prie laiko tėkmės tikėdamiesi ten rasti save, tokį, kokio nori, po penkių, po dešimt metų. Visgi rytoj yra kaip Stalino pažadai, kaip Ribentropo – Molotovo paktas, vertas tiek pat pasitikėjimo kiek Lietuvos Seimas. Laikas yra suka, kuri išsekina, nugludina svajones it upė akmenis, nuplaudama aštrius kampus, priversdama pamiršti, ko norėjome, ko laukėme, susilpnindama kūną ir valią. Jūsų tetai gal ir atrodo, jog tai natūrali branda, jūsų kaimynas kasosi pilvą ir sako, palauk, aš irgi jaunas daug norėjau, tu palauk palauk ir pamatysi, jog galiausiai būsi toks pat kaip aš. Ir tik aštrūs kampai padeda prasipjauti pro užmaršties liūną ir netapti Vania iš kaimyninės laiptinės, Vania, kuris svajojo būti kosmonautu, o dabar yra pikta girta ameba glebiai šliaužianti per Pašilaičius dar alaus.
Purvinos Panagės
Prieš ketvirtį amžiaus visi buvo trečia karta nuo žagrės su keista melancholija vienkiemio vientavei ir ejakuliacija suleidus pirštus į gimtąją žemę. Dabar tauta pabiro pavėjui, kai kurie it žiemkentėliai tūno ŠMC rūsy, kiti šliaužioja Maximoje, kiti pjauna ko nesėjo drėgnoje Airijos dirvoje.
O mes šypsomės betono paunksmėje nesuskaičiuojamose miestuose ir stiklo/plieno karkasai klausia mūsų, koks jausmas gyventi? Koks jausmas mirti? Purtome galvą, mes nei gyvi nei mirę, tuščiaviduriai žmonės, mintame tik ambicjomis, tik troškimais, nes čia ir dabar visada nuobodu.
Mano sofą okupavo pamėklė, pabėgusi iš Šmc rūsio, Marius – pamėklės vardas. Pusryčiams maišydamas man viskį nustebęs konstatavo faktą, jog nebeturiu lietuvio sielos, nes mano virtuvėje nebėra bulvių. Ryžiai, humus, teryaki vištiena, sušio popierius, žaliasis karis, kokokų pienas.
Bulvės ir siela – kokia mes sumautai lyriška tauta. Negi ir tu bulviakasiu matuoji lietuvybę? Eikit šikt jūs visi baltų nekrofilai, dulkinantys tuščią kapo duobę. Jums visiems po nagais Maironio pilna, jums iš burnos Vaižgantu dvokia.
Pamėklė skaldo ledą: o tau viskiu iš burnos smirda.
Mums visiems smirda. Samagonas vietoj kraujo – pamiršti tai, ko nežinai, neieškoti to, kas skaudina. Norėčiau būti mesijas, kuris išvalytų panages ir provincialumą, bet, deja, esu tik alkoholikas ir man byloja betonas.
Sumaitotos Vaikystės
Keista, man šiandien visos moterys gražios. Žiūriu, kaip tingiai risnoja įkaitusiomis gatvėmis, paskendusios pilkoj kaitroj it tingios katės. Seku kaklo įlinkius, nuogas rankas, gniaužiančias rankines lyg ten galėtų tilpti visas gyvenimas; stebiu, kaip plaštakos braukia per plaukus bandydamos paslėpti gyvulio akis, mėlynu velvetu piešiančias nieką. Visgi suprantu, jog jos gražios iš tolo, kol nepažįsti jų nerimo, sumaitotos vaikystės, nesaugumo, perpildytos batų spintos ir gyvatiško išsisukinėjimo. Pirkdamas butelį pigaus šampano pagalvoju, jog būtų gera kada nors pasidulkinti su tikrove, o ne iliuzija. Laukdamas Marijos Anos Lusijos vakarėjančiam parke mąstau, jog mažai kuo skiriamės nuo sraigių, nes galiausiai beveik visada dulkiname patys save, savo atvaizdą kito veide, savo fantaziją apie princeses, tarnaites, karalaites. Duslias mintys nugeriu šampanu iš kaklelio, kuris it šampūnas užputoja gerklėje, ir susimąstau, jog visgi žiauriai sunku su kažkuo dalintis gyvenimą. Daug sunkiau nei mylėti.
Apokalipsė
Naktiniam karščiui laižant išdžiuvusias smegenis galvoju apie tolimus, įsivaizduojamus miškus ir drėgnas samanas, apklotas neišsipildžiusiomis vizijomis. Nesvarbu, apie ką šnekame, nesvarbu, kur einame, nesvarbu, kokio pastato sienos rėmina žvilgsnį – jaučiamės, lyg būtume paskutinieji žmonės žemėje apokalipsės naktį. Pasaulio pabaiga kas rytą, kas vakarą, sprogimai, vilnijantys nervų centruose; dabar jau žinome, jog nėra samanų, jog nėra, kur bėgti. Visgi nė už ką nekeistume šito jausmo būti sulaužyta sąmone ir sapnuoti, jog pasaulis tuoj tuoj pasibaigs. Netikiu, jog kas nors šiame parke, šiame mieste, sapne norėtų išgyti. Kartais atrodo, jog brokas yra vienintelis dalykas, kurį galime išdidžiai nešiotis it klano ženklą, vilkų gentis, nevykėlių armija, klanas žmonių, kurie myli tik save. Miestas, miškas, laikas tėra mūsų sąmonės prostitutės, suteikiančios abejotiną malonumą, tam, jog pamirštume, jog ‚po to‘ nebėra.
Senas Namas
Vasara aplink kvepia miestu ir taip norėčiau žaisti karą kur nors sename name Žemaitijoje arba ant Merkio skardžio. Norėčiau statyti namelį medyje ir vėliau ten slėptis nuo liūties ir elktis taip, lyg turėtume visą pasaulio laiko. Mus suėdė mūsų gyvenimo pasirinkimai, sugraužė taip smarkiai, jog slėpdamiesi nuo lietaus kavinėje rašome darbo mail‘us, o vienintelis laisvalaikis – trys JD pakelės bare. Norėčiau, jog prisėstum šalia ir paklaustum: jei tiek daug netenkame su laiku, ar įgauname ką nors naują? Vis dar žaidžiame gyvenimą ir galime patys pasirinkti, kurioj pasaulio vietoje ir su kuo žaisti, galime nustatyti taisykles, mokame pasigaminti krevečių salotas, niekas nebeverčia gerti rūgpienio, nereikia nešioti kažkieno išaugtinių sandalų ar dalintis kambariu su pusbroliu. Suaugti blogai yra tik tada, jei pamiršti, jog kažkada buvau mažas berniukas, kuris norėjo daug dalykų, – dabar gali turėti viską. Laikas teka ir vasarą sename name keičia banglentės Bourmouth‘e.
Marco Polo
Jei kada norėtume žaisti Marco Polo ir dar kartą pasiekti Kiniją Šilko keliu, suprastume, jog praėjus tūkstančiams metu kelias žeme vis dar nėra saugus, jog Irako, Afganistano dykumos alsuoja karščiu ir susišaudymais. Galbūt taika mūsų pasaulyje tėra tik iliuzija, o pažanga – tik melas. Kas iš to, jog galime sėsti į lėktuvą ir užsimerkę skristi virš purvo. Jeigu rojus virsta pragaru galime skristi kitur, kantriai palaukti, kol Bankokas išsilaižys žaizdas, kol viskas vėl bus rausva ir saldu. Galime nematyti, kaip Izraelis sušaudo krovininius laivus, gabenančius labdarą Gazai. Melas yra kasdienybė, kai nuleidę galvas išgeriame dar gurkšnį viskio šypsodamiesi mergaitei, kurios balsas verčia smegenis, kepenis ir nervinę sistemą kisieliumi.
Užsidengiu akis, ausis ranka rašytais meilės laiškais, kurie tikresni nei meilė; apsikamšau ilgais pokalbiais prieš miegą, kuriais stumiam nuobodulį tolyn, nenorėdami žinoti, jog vienintelis dalykas, kuriuo galime dalintis yra vienatvė. Meluoju kambarinei gėlei, nusispjaut ant trapios žalios gyvybės; meluoju sūriui, jis neturėjo gimti pelėsinis, tokiu tapo mano šaldytuvo globoje apsileidimo dėka; veidmainiauju prieš savo rūbus, jų paskirtis veidmainiauti prieš pasaulį slepiant tuštumą po mano veidu. Jeigu reikia rinktis tarp spengiančios vienatvės ar sveiko proto ir orumo, kas tuomet? Eiti į dykumą, ten kur gundo Liuciferis.
L.
Galinis kiemelis ir vėl sulaukė aušros, glausdamas nugarą į vėsią sofos atramą. Kartais rytai turi būti paremti, kuo nors, galbūt pasakomis, galbūt nerimo blakstienomis, jog vėliau galėtume įlūžti pro užmaršties ribas į nesibaigiančią ateitį. Tu ir aš, mano mieste, esame pagimdyti vieno nusikaltimo, kilę iš tos pačios ydos, subjauroti vienodų vilčių. Gąsdina mintis, jog kartu klaidžiodami tuščiais istorijos ir atminties koridoriais matysime vienas kito atspindį, jog būsim sužadėti bendro puvimo, ir niekada neišsiskirsime. Nesvarbu, ar Bankoke ar Rio, visada prisiminsiu vasaros ryto vėsą laukiant pirmo autobuso, rasai sėdant ant purvinų gatvių betono. Mūsų meilė surašyta galiniais kiemeliais, šalutinėm gatvėm, tamsiais koridoriais. Tavo aikštės negražios, veidmainiškos, žadančios daugiau, nei gali duoti, todėl esi miestas iliuzija, kurį palieku, jog galėčiau mylėti iš tolo, ilgėdamasis neišsipildymo.
Destrukcija
Ant odos nusileido vėsus vasaros vakaras, kvepiantis nupjauta žole, alumi ir drėgnu asfaltu. Rankoje vietoj Gralio ir vėl take-away kava, suoliukas ties Londono tiltu, žmonių tekėjimas toks pat raminantis kaip upė. Keista, kai susimąstai, jog jeigu viskas klostosi pernelyg gerai, mūsų protas sukyla, pasišiaušia cunamiu ir nori sugriauti tai, ką laikėme savo tikslu. Savinaikos mechanizmas įtaisytas pirštų galuose, todėl visuose soduose gyvena žaltys, todėl mylime tuos, kurie suvedžioja. Tyliai graužiamės, jog neišklydome iš kelio, gailimės nuodėmių, kurių nepadarėme. Jei gyvenimas visada tėkėtų sklandžiai ir švelniai, pakiltume į karą, išdaužytume Versalį su lygintuvu, ištaškytume savo pusamžės kaimynės rausvą veidą. Jei atloštume galvą autobuse, permestume akimis visų veidus – pamatytume, jog visur aplink tiksintys sprogmenys iš kūno ir kraujo, pasiruošę nesąmoningai naikinti savo gyvenimus.
Barbekiu
Išdeginti saulėje, nublukinti vėjo, paskrudinti laužo nusėdame galiniuose kiemeliuose, parkuose, pavėsiuose ir kepam kepdami nesibaigiančius barbekiu. Keista, taip beprotiškai keista jaustis vienu kūnu, vienu kvėpavimu vasaros kaitroje. Suglaudžiame taures ir pasakojame apie gyvenimą, apie ateitį, didžiuosius lūkesčius – nerimas slypi kažkur giliai, anapus įdegusių veidų.
Tylėdamas stebiu prieš mane besiskleidžiančius gyvenimus, mintyse statydamas už vienų sėkmę, kitų nuopuolį. Kas bus dar po metų, dešimties, trisdešimt? Karai, kelionės, vestuvės, skyrybos, žmogžudystės, paslaptys, karališkai turtai, bankrotai, šlovė, nuobodulys. Šypsausi norėdamas apkabinti tave per pečius, nesvarbu, ar kentėsi, ar maudysies sėkmeje – seksiu iš paskos tyliai ausdamas jūsų istoriją į vieną didelį kamuolį. Būkit išprotėję, nenuspėjami, blogi ar geri, būkit viskuo nuo nevykėlių iki išganytųjų, būkit karšti arba šalti, nes drungų nemėgsta nei dievas, nei rašytojai.
Konjako Metai
Nemanau, jog atpažintum mane gatvėje; nemanau, jog prabilus atskirtum grūdus nuo pelų.
Vasaros naktimis Londonas atrodo lyg ištaškytas uragano, nei vienos kojos neveda tiesiai, nėra nei vienos sielos be ilgesio, nei vienos blaivios galvos ar neapsiblaususio žvilgsnio. Kartais atrodo, jog net pats nebeatpažįstu šešėlio, šmėkščiojančio dangoraižių atspindžiuose. Žiūrėdamas į veidrodį bandau atrasti laiko pėdsakus – prabėgo dar vieni metai, ir darausi senesnis nei senas geras konjakas; bandau įžiūrėti besibaigiančios jaunystės agoniją, ar dar ką nors reikšmingo, bet viskas, ką matau tėra neskustas veidas juodais paakiais su alkanu, ištroškusiu žvilgsniu.
Išėjęs į gatvę užuodžiu meliono lengvumą ore – koks švelnus ir žaislinis būna Londonas priešaušrio valandą, kai ant tavo veido krenta mėlyna horizonto šviesa. Nemanau, jog atpažintum save mano akimis, bet galiu pasakyti paslaptį – beprotybė puošia labiau nei makiažas, dirbtinis intelektas ar nuogos kojos. Jei būtų galima miestus ir žmones uostyti lyg vyną, norėčiau žinoti, kuo atsiduoda mano poskonis, ir ar atsiveria gilus vanilės ir juodųjų serbentų aromatas. Tikiuosi, jog kada nors išmoksim – aš, tu ir jie – atpažinti save veidrodyje, vyne, atpažinti pažįstamas gaidas nepažįstamo balse, o tada valgysim vasarą lyg ji būtų didelis prinokęs arbūzas.