Valstiečiai ir Pozityvumas

Kovas 18, 2017

Trečias viskio penktadienio vakarą, tvankiame karšty per greit tirpsta ledukai. Ji šypsosi praregėjusio pranašo šypsena ir pasakoja kaip atrado laisvę, štai ji Tailande (pirmoji juk, seriously) ir dirba freelance ir daro viską tik su prasme ir tik tam, kad pakeistų pasaulį. Dar sako pakeitė draugus aplink save tik į tuos, kurie švyti teigiama energija ir pakrauna ją gėrio. Bet kai paklausi, kodėl reikia keisti pasaulį ir kaip, ir koks turėtų būti galutinis rezultatas? Kam reikia to pakeisto pasaulio? Ji tiksliai nežino.
Nu, klausyk, tu čia kažkokių nelabai pozityvių klausimų klausi.

Išryt skaudama galva mąstau, kad visi lyderystės kursų, ieškantys teigiamo savęs arba dvasingumo Tailande, Indijoje ir mėgstantis knygas, kurios nekelia klausimų, o pardavinėja geresnį gyvenimą – visi šitie užaugs į dar vieną valstiečių kartą, kuri norės dar daugiau pozityvo žiniasklaidoj. Dabar pem ant pem, vėliau galėsim didinti švytėjimą, kol laikraščių puslapiai išgyvens sovietinio plakato renesansą. O jei rimtai, kuo skiriasi self-help knygų karta nuo Šakalienės? Rask dešimt skirtumų.

Komentarų nėra »


Stasys Saltoka

Litexpo/Druskininkai

Vasaris 28, 2017

Pirmieji pavasario požymiai – ilga eilės gyvatė prie Litexpo kioskelio ir žmonės su maišiukais ieškantys įkvėpimo popieriuje. Septyniasdešimt tūkstančių žmonių. Kažko ieško ir kažką randa mugėje, kur neaišku, ar prekiaujama knygomis, ar ankstyvo pavasario purvo magija, kai tenori truputį sušilti Beatos šviesoje.
Žmonės kalba apie kultūrą. Ir žinai, kad jau greit grįš paukščiai. Būdavo pavasariai, kai pašvietus pirmai saulei ir ištirpus sniegui, užeidavo tolimų miestų ilgesys ir noras atsidaryti skyscanner, bet po trsidešimto gimtadienio ateina ramus susiaikymas su Druskininkų ežeru ir apyseniu banginiu Smetonos laikų maudymosi kostiumėliu baseine. Kažkaip visai gerai. Tiek klampoti per purvą ir pažliugusias sąmanas, tiek knygų maišelis, tiek vėsus pasivaikščiojimas po atlaido pušyną. Čia ir dabar.

Komentarų nėra »


Stasys Saltoka

Tradicija VS. Modern times

Vasaris 21, 2017

Tradicinės vertybės yra šeima. Girdėjot? Šeima yra, kai valgant pusryčius vietoj minties pėdsako televizorius papasakoja apie būsimą dieną ir tiksliai žinai, kas nėra šeima – paradai, Statkevičius ir dirbtinis apvaisinimas. Modernios vertybės – Coprophilia, moterys in tech ir moterys be makiažo, galbūt tiesiog moterys, kurios turi daugiau ką pasakyti nei Beata. Ar girdėjot, kad modernios šeimos žemina Paprastą žmogų? Jis valgo pusryčius ir vakarienę jaukiai įsisupęs į bulvių košytę, sriubytę, žiūri Xfactorių ir saugo savo orumą kaip drakonas auksą, kol pasaulis po truputį tolsta į neaiškų globalizmo horizontą. Ir niekam neaišku kodėl čia, ant šitos sofos mus turėtų dominti badas Pietų Sudane. Šeima turėtų būti tokia pažįstama kaip Jūratės kotletas ir ją reiktų apginti, kaip ir orumą, nuo god damn paradų.

Komentarų nėra »


Stasys Saltoka

Kaip matuojamas laikas?

Vasaris 17, 2017

Švelnus Berlyno ūkas pilki sezamo sėklų ledai lėtai garuoja virš burbulo virš sovietinių pastatų tarpukario modernizmo ir jei trumpam sustoji, o kažkodėl vis sustoji gal atgauti kvapą, nusipirkti batus alaus kavos ramen su gyoza, kai sustoji vis prisimeni, kad šiandien nieko nepadarei. Nieko.
Kažkada buvo dienų, kaip vieną po kito braukdavai dalykus iš to do list’s. So productive. Buvai. Past tense. O dabar?
Stebi, kaip rūkas bučiuoja architektūrą ir klausaisi mašinų per šlapią asfaltą simfoniją, ir nieko. Kažkaip nėra, ką išbraukti iš to do listo. Ir nėra kaip pamatuoti laiką.
Kas yra produktyvumas? Kas iš tiesų svarbu? Nes kažkodėl žiūrint atgal net neprisimeni, kokių ten būta reikalų, kuriuos reikėjo sutvarkyti.
O rūkas lieka. Tarp pirštų. Ir kai oro uoste trauksi pasą, iš kišenių padvelks tas gaivus nieko. Tyras laikas not wasted doing something.

Komentarų nėra »


Stasys Saltoka

Valentinkė

Vasaris 15, 2017

Vakar išgerėm per daug šūdino vyno picerijoje. Didelė salė ir geltonos, tušinuku nurašinėtos sienos. Nes viskas mieste fully booked.
- Valentinkė blet, – sako prisidegdamas cigaretę.
- O kas negerai?
- Zombių apokalipsė restoranų industrijoje. Normalūs žmonės išlindo su savo hold hands once a year estetika.
Už lango žmogus dešrelių žmogus siūlo bratwurst sieloms žaizdoms užgydyti. Dešrelių žmogus dar nesutiko bandelių moters ir vienas klajoja po Mitte šį atšiaurų lovely vakarą maitindamas tuos, kur negavo austrių.
- O ką tu jiems siūlai? – nelaimingas pasižiūriu į vyno grafiną. – Nebūt normaliems? Perskaityt self-help knygutę how to be original, best self most amazing happiness fucking love?
- Ką jiems siūlau Valentinkei? Trupučio egzistencinio vėjo vietoj creme brule desertui.
Juokiuosi dar ilgai. Kol užbaigiam desertus ir grafiną pigiausio šlykštaus vyno. Bet linksma.
- Mums ryt skaudės galvas nuo šito rašalo.
- Ką padarysi, visiems nuo meilės skauda.

Komentarų nėra »


Stasys Saltoka

Basomis per smėlį

Gruodis 18, 2013

Ką turi bendro Kambodža ir Baltijos jūra? Ant miesto krentant gelsvai vakaro žarai baseiną užlieja purvinas auksas. Kaip lengva pamiršti, kad kažkur toli yra žiema, kaip traška sniegas po kojomis, kaip karkia varnos virš tuščių skverų. Pamiršti lengviau nei prisiminti – tik naktimis sapnai suvynioti į plastiką kaip kūnai Tichuanoje, pabudimas, pabučiuotas sarino dujų. Sapnas lyg Baltijos jūros dugnas, kur pajudinus smėlį nuaidi sprogimai. Užsimerkus vaikštai atsargiai, kad nepažadintum nerimo, pirštu galais bandydamas nepaliesti minų.

Komentarų (11) »


Stasys Saltoka

Ikona

Gruodis 16, 2013

Ekranas sako “trying to save what is lost” ir kurį laiką nemirksėdamas žiūriu į užrašą, kuris tikriausiai tėra užlūžęs wordpress, bet kažkodėl negaliu suprasti, ką jie bando gelbėti ir ar pavyks. Neištvėręs besisukančios ikonos intensyvumo pažiūriu pro langą, kur vienišas vaikas plaukioja su lastais ir akiniais žiūrėdamas į tuščio baseino sterilų dugną. Jo mama, gal auklė, sėdi ant gulto pasidėjusi žurnalą ant kelių, bet neskaito, tik žiūri tolyn į gelsvą horizontą, kur anapus užteršto kanalo kyla miestas. Uosto keltuvų gervės monotoniškai lydosi karštyje, kol viskas išsilieja į miražą. Norėčiau, kad pradėtų lyti, bet viskas žvilga popiečio saulėje, todėl nusuku žvilgsnį.
Trying to save what is lost. Jei dabar sudaužyčiau ekraną, ar tai būtų ikonoklazmas?
Kind of.
Maybe.
Padavėjas išneša tuščius indus ir tuomet laikas važiuoti į orouostą. ir vis dar atrodo, kad sukais ratas, gal smėlio laikrodis, bet niekas neįsirėžia į atmintį.

Komentarų nėra »


Stasys Saltoka

Fade

Gruodis 12, 2013

Sausa oda ir karštas vėjas skalaujantis pilkas žoles ant raudonos žemės. Apačioje vandenynas ir paukščiai sukantys ratus aplink negyvą ruonį. Čia yra toli, tiek toli, kiek kada nors buvai. bet nepakankamai toli – Merry Christmas lentelės meta skaidrų šešėlų, kuris traųka vasaros saulėje. Nusiperki Pale Indian Ale bevardžiame miestelyje ir jei važiuotum tolyn į dykumą, būtum visiškai vienas iki pat Queensland. galbūt partenktum vombatą arba kengūrą, bet kiek akys mato yra didžiulė tuščia neišmatuojamai erdvi žemė, kurioje žmonės išnyksta susitraukia. Gruodis. Vasara gruodį. First you get a swimming pool full of liquor then you dive in it. Pool full of liquor then you dive in it. Čia nepakankamai toli, so just fade.

Komentarų nėra »


Stasys Saltoka

Be namų negerai

Lapkritis 8, 2013

Namai – žuvys lelijų inde, dulksna kieme, ilgas supynių šešėlis, dulkių sluoksnis ant Nesspresso, mėnesių mėnesiais nenaudoti puodukai, apipėlijusi koža. Svajoju apie šitą kampą po frandžipani medžiu oro uostuose, viešbučių lovose užsakinėdamas room service, vakare rasdamas kambarinės tvarkingai surikiuotus šampūno buteliukus. Bet čia niekas negyvena… Toks pat dulkių sluoksnis, kaip Vilniaus gatvės po lapkričio pilkuma. Fuck this shit. Išsiskalauji puodelį ir lauki, kol kambarį užpildys kavos dvelksmas, tada įsipyli duty free St. Remy ir pagalvoji, kad nėra prasmės išsikrauti lagamino – poryt Tokijas. Bet juk to ir norėjai, ar ne?

Komentarų nėra »


Stasys Saltoka

Visi šoka

Spalis 28, 2013

Žvilgsnis per petį – kažkas tave seka. Atspindžiai viešbučių holuose, japoniškas alus malaizijoj, arbata atmiežta viskiu. Dažnai nepameni kaip grįžai į lovą, galbūt kažkas parnešė, bet pabundi visada vienas.
Jie sako lapkritis, tu sakai apsišik. Jie sako meilė, purtai galvą. Jie sako ateitis, ranka parodai į artimiausią stogą. Akimirkos grožis kažkur tarp išsitaškusio į dangoraižio langą paukščio ir aligatoriaus baseine. Galbūt tik mirties fantazijos.
Jie sako tikrovė, atsuku objektyvą, paspaudžiu record ir staiga visi šoka.

Komentarų nėra »


Stasys Saltoka